Eric Berne (1910–1970)

I don't know if this is a reliable textbook for day to day human interaction. This might be better retitled "Familiar Film Noir Tropes" or "Perceived and Imagined Slights from Women I've Never Met" or "Interpersonal Dilemmas in the Sunday Funnies." When was the last time you found yourself embroiled in the classic "Now I've Got You, You Son of a Bitch" or "Let's Pull a Fast One on Joey"? Can you solve the riddle of "The Frigid Woman"? This book is mildly amusing but there are too many show more grievous omissions. What about modern-day relationship quandaries like the "Ambivalence Cha-Cha", the "Passive Aggressive Shuffle", or the "Internet Weenie's Lament"? Domestic dilemmas like "Whose Weed, My Weed", "Religious Roomie Roulette" and "Did you Give me Athlete's Foot"? Sexual sport like "Boudoir blame-off" and "24k Butthole"? This book needs a major overhaul. show less

I first read this book in about 2003. It was suggested to me by a woman with big hair who was making comments about other women with big hair. Bizarre! But I didn't see that game in Berne's work. As I began reading, I was struck by the 1960s tone. It was like watching the scene in Mad Men where Don Draper is discussing Betty's "psychological" problems with her psychiatrist, and the husband has more control over the process than the wife. Issues of American middle-class culture in the '60s show more emerge from time to time, and I wondered how such a book would fare today! It would be a candidate for the game of "Outrage" no less! But this time, I tried to comprehend the transactional analysis process by writing it down and going over the basis premises of games, and the social versus psychological roles of Parent, Adult, and Child, and how transgressions of social and psychological roles can lead to various games and situations. There is an emphasis on the results of group therapy and the therapist's observations of games, and it is clear that one is glimpsing the developmental stages of the profession of psychology (not so much psychiatry) as we know it today. Berne's work is based on his earlier publication, Transactional Analysis in Psychotherapy, and while it is suitable for a well-read general audience, the psychology professional is clearly in mind. I daresay the analyses and types of games have developed significantly since the book was written, but it is rather helpful in recognising different types of "games people play", even if all one can do is identify and then avoid such games. There are elements of Berne's idea of games that resonate with game theory in political science, albeit with less rigour in identifying the inherent biases. Nonetheless, it must be acknowledged that the behavioural revolution in political science was only beginning at this same time, and no doubt Berne was at the forefront of this revolution that continues to influence the social sciences. show less

I'm not sure how I feel about this book. There is some comfort in being handed a template of how to evaluate people's hidden motives, but it seems too amenable to becoming a stereotyping instrument. "Here's the diagnosis; here's how you 'cure' this person". I feel that I'd possibly have a more nuanced understanding if I'd read more of Berne's underlying theory, but this treatment of his concept of Game Analysis is presented as allowing its stand-alone use as a therapeutic tool. I think I'd show more want more from a transactional analyst than that they'd read this one book.

I also found his attitudes towards gender roles almost excruciatingly archaic, with several implications of victim blaming for rape and domestic violence. Well, I suppose it was written in 1964 by a middle-aged white man living in the USA, but still...

I'm studying Rogers' person-centered approach to counselling, so I guess that Berne's diagnostic/directive approach doesn't sit too well with me at this stage of my education. Nevertheless, I found much of interest and did enjoy reading the book, those cringe-making moments aside. (It looks like I do know how I feel about it after all.) show less

Ar niekad jums nesusidarė įspūdis, kad žmonių bendravimas yra labai paviršutiniškas, veidmainiškas, mechaniškas, pasikartojantis, nuobodus, beprasmis…? Man labai dažnai taip atrodydavo. O šioje knygoje radau paaiškinimą, kodėl taip yra. Pasirodo, kad didelė bendravimo dalis yra tik ydingi “žaidimai”, kuriais žmonės pakeičia nuoširdų santykį.

Knygoje radau labai smągų sąmoningumo aprašymą. Būtent šią ištrauka ir pateikiu:

Sąmoningumas reiškia sugebėjimą show more savo akimis pamatyti kavinuką ir savo ausimis išgirsti paukščių čiulbėjimą, o ne taip, kaip žmogus išmokytas. Pagrįstai galima tvirtinti, kad kūdikiai mato, girdi ir mąsto kitaip nei suaugusieji ir kad pirmaisiais gyvenimo metais jie turi gilesnį grožio pojūtį. Berniukas su džiaugsmu stebi paukščius ir gėrisi jų čiulbesiu. Bet štai pasirodo “gerasis tėvelis”, kuriam atrodo, kad jis turėtų “pasidalyti patirtimi” ir padėti sūnui “vystytis”. Jis pareiškia: “Štai čia kėkštas, o čia žvirblis.” Vaikas nebegali savaip matyti paukščių ar girdėti jų čiulbesio, nes dabar jis turi matyti ir girdėti juos taip, kaip nori jo tėvas. Tėvas turi savų priežasčių, nes juk tik nedaugelis žmonių gali sau leisti prabangą – gyventi klausydamiesi paukščių giesmių, tad kuo ankščiau berniukas pradės “mokytis”, tuo geriau. Gal užaugęs jis taps ornitologu. Vienas kitas žmogus vis dar gali matyti ir girdėti “savuoju” būdu. Tačiau dauguma žmonių praradę sugebėjimą būti tapytojais, poetais ar muzikantais, jiems nepalikta jokių galimybių tiesiogiai matyti ir girdėti, net jei jie galėtų sau tai leisti. Šią patirtį jie gali gauti tik iš kažko kito. Tokio sugebėjimo atgavimas čia vadinamas “įsisąmoninimu”. Fiziologiškai įsisąmoninimas yra eidetinė percepcija, artima eidetinei vaizduotei. Galbūt kai kuriems individams būdingas gebėjimas išlaikyti atmintyje ir gyvai atgaivinti daiktų ar reiškinių vaizdus. Eidetinis suvokimas gali pasireikšti įvairiose (skonio, kvapo, judesio) srityse. Taip gimsta menininkai – kulinarai, parfumerijos specialistai ir šokėjai, kurių amžinoji problema yra rasti auditoriją, pajėgiančią įvertinti jų kūrybiškumą.

Būti sąmoningam – tai gyventi čia ir dabar, ne kur nors kitur – praeityje ar ateityje. Taikliai amerikietiškojo gyvenimo galimybes iliustruoja skubėjimas ryte į darbą. Pagrindinis klausimas – “Kur žmogaus samonė, kai jo kūnas automobilyje?” Štai dažniausi atvejai.

1. Žmogus, kuriam ypač svarbu atvykti į darbą laiku, yra labiausiai suskilęs. Kai jo kūnas automobilyje, jo sąmonė jau prie kontoros durų. Betarpiškos savo aplinkos jis nė nepastebi, nebent tiek, kiek ji kliudo, kol jo kūnas pasiveja psichiką. Tai vidutinybė, kuriai labiausiai rūpi gerai pasirodyti viršininko akyse. Jei jis vėluoja, pasistengs atvykti uždusęs. Jam vadovauja paklusnus Vaikas, žaidžiantis “Pažiūrėk, kaip aš stengiausi”. Važiuodamas šis asmuo yra visiškai praradęs savarankiškumą, o kaip žmogiška būtybė jis iš esmės yra miręs. Visai įmanoma, kad tokia situacija tampa palankiausia dirva aukštam kraujospūdžiui ir arterijų trombozei vystytis.

2. Kita vertus, Niurzglys mažiau jaudinasi dėl to, ar atvyks laiku, jis stengiasi sugalvoti kuo daugiau priežasčių, kodėl pavėlavo. Mažos nesėkmės, ne laiku užsidegę šviesoforai, kitų vairuotojų klaidos arba kvailumas. Tai atitinka jo schemą, ir paslapčia jis džiūgauja dėl pasėkmių, paremiančių jo maištingo vaiko arba teisiojo tėvo žaidimą “Žiūrėk, ką per juos padariau”. Jis irgi visiškai nemato savo aplinkos, išskyrus tiek, kiek ji tinka jo žaidimui, todėl jis tėra pusiau gyvas. Jo kūnas automobilyje, tačiau jo sąmonė keliauja ieškodama priekaištų ir skriaudų.

3. Rečiau sutiksime “natūralų vairuotoją”, kuriam vairuoti automobilį yra malonus užsiemimas ir menas. Susitapatinęs su automobiliu jis greitai ir meistriškai skinasi kelią per transporto grūstį. Jis irgi nepastebi aplinkos, nebent tiek, kiek ji leidžia atsiskleisti jo meistriškumui, tačiau save ir automobilį jis įsisąmonina be galo puikiai ir valdo jį nuostabiai, ir šia prasme jis tikrai gyvas. Tokį vairavimą formaliai galima priskirti Suaugusiojo neįpareigojančiam bendravimui, kuris gali teikti pasitenkinimo ir Vaikui, ir Tėvui.

4. Asmuo, sąmoningai esantis dabartyje, yra susijęs su aplinka – dangumi ir medžiais – ir turi judėjimo jausmą. Skubėti – reiškia į tą aplinką nekreipti dėmesio, suvokti tik tai, kas dar nematoma, kas už kelio posūkio, arba suvokti tik kliūtis ar tik save patį. Štai pavyzdys apie kiną, kuris susiruošė važiuoti metro, tačiau jo bičiulis baltasis europietis patikino, kad jie sutaupytų dvidešimt minučių, jei važiuotų ekspresu, tad taip ir padarė. Jie išlipo prie Centrinio parko, kinas atsisėdo ant suoliuko, ir jo bičiulis gerokai nustebo. – Na, – paaiškino kinas, – mes sutaupėme dvidešimt minučių, tad dabar galime leisti sau čia tiek laiko pasėdėti ir pasigėrėti tuo, kas mus supa.

Dabartį suvokiantis žmogus yra gyvas, nes jis žino, ką jaučia, kur yra, jis junta laiko tėkmę. Jis žino, kad kai mirs, tie medžiai ir toliau žaliuos, tačiau jo jau čia nebebus, ir jis negalės į juos pažvelgti, tad nori išvysti juos dabar taip aiškiai, kaip tik įmanoma. show less